Periodontito diagnostika

Namų sąlygomis neįmanoma išmatuoti periodonto kišenių gylio ar įvertinti periodonto audinių netekimo, todėl pacientas negali sau nustatyti tikslios periodontito diagnozės.

Dėl šių priežasčių reikalingas klinikinis periodonto audinių ištyrimas gydytojo odontologo kabinete. Ištyrimas atliekamas naudojant specialų periodontologinį zondą, kuriuo išmatuojamos periodonto kišenės. Tokiu būdu galima įvertinti dantenų sveikatą ir nustatyti, ar jos yra sveikos, ar yra dantenų uždegimas (gingivitas), ar yra netekta daugiau periodonto audinių (periodontitas).

Periodontologinis ištyrimas leidžia greitai nustatyti dantenų būklę: ar jos yra sveikos, ar sergama gingivitu, ar periodontitu.

Naudojant specialų periodontologinį zondą yra įvertinama, kiek giliai jis įsiskverbia į periodonto kišenę (tarp danties šaknies ir dantenos), o tikslus kišenės gylis nustatomas pagal periodontologinio zondo sugradavimą milimetro tikslumu.

Po šio trumpo ištyrimo periodontologiniu zondu yra taikomi tolimesni ištyrimo metodai: pilnas periodontologinis ištyrimas, rentgenologinis ištyrimas.

Pilno periodontologinio ištyrimo metu specialiu periodontologu zondu yra matuojamos periodonto kišenės šešiuose taškuose apie kiekvieną dantį. Periodonto kišenės matuojamos milimetro tikslumu. Periodonto kišenių matavimas dar vadinamas zondavimu, jo metu tiksliai išmatuojamas atstumas tarp dantenos krašto ir periodonto kišenės dugno. Tai vadinama zondavimo gyliu. Esant sveikoms dantenoms paprastai zonduojama iki 3 mm, o tose srityse, kur jau prasidėjęs periodontitas – zonduojama 4 mm ir daugiau.

Pilno periodontologinio ištyrimo metu išmatuojamas ir periodonto audinių prisitvirtinimo lygis. Ištyrimo metu gauti duomenys suvedami į periodontologinio ištyrimo lentelę. Šie duomenys svarbūs ligos diagnostikai ir gydymo planavimui. Ištyrimo duomenys gali būti suvedami į popierinę lentelę arba online būdu naudojant šį internetinį puslapį: www.periodontalchart-online.com.

Po klinikinio periodontologinio ištyrimo esant indikacijoms atliekamas rentgenologinis tyrimas. Derinant abu ištyrimo metodus suformuojama galutinė diagnozė. Svarbu paminėti, jog rentgenologinis ištyrimas atliekamas po klinikinio siekiant išvengti perteklinės rentgeno spinduliuotės.

Rentgenologinio ištyrimo metu rentgeno nuotraukų skaičius kinta priklausomai nuo klinikinės situacijos: gali būti atliekama nuo 2 sukandimo rentgeno nuotraukų iki 14 rentgeno nuotraukų arba panoraminė nuotrauka. Kiekvienoje rentgeno nuotraukoje turi matytis žandikaulio kaulas, apsupantis dantį, tam, kad gydytojas odontologas įvertintų kaulo netekimą.

Rentgeno nuotraukoje gali būti įvertinami ir karioziniai dantų pažeidimai.

Pasinaudojus moderniais mikrobiologiniais testais galima ištyrinėti dantų apnašo sudėtį ir išskirti periodontitą sukeliančius mikroorganizmus:

Toks ištyrimas leidžia atlikti gydymo plano korekcijas, atsižvelgiant į gautus tyrimo rezultatus keisti gydymo apimtį.

1999 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose tarptautinis komitetas atliko 1993 metų periodonto ligų klasifikacijos papildymą: periodontitas nebeskirstomas pagal sergančio asmens amžių (jaunuolių ir suaugusiųjų periodontitas), periodontitas naujai suskirstytas pagal formas: lėtinis ir agresyvus, taip pat periodontitas, siejamas su sisteminėmis ligomis.

Naujausia tarptautinė klasifikacija nuo 2018 metų nebeišskiria lėtinio ar agresyvaus periodontito. Periodontitas dabar klasifikuojamas pagal stadijas ir klases.